Karantinas neaplenkė ir Filipinų

Prisiminusi mūsų Naujųjų metų pasitikimą, aš suprantu, jog jau tada žinojau, kad laukia metai ne iš lengvųjų. Nusipirkome bilietus į Vokietiją, užsisakėme viešbutį, užsisakėme naujametinį plaukimą Reino upe ir… susirgome Roto virusu. Tas kelias dienas daugiau laiko praleidome savo kambario tualete, o ne muziejais ir gilia istorija garsiame Kiolno mieste. Vis tik, tada mes įveikėm Rotą – po pusantros paros be miego, judėdami kaip seneliai, susikibę už rankų nukrypavom į tą naujametinį plaukimą. Miniai ošiant ir trypčiojant iš visų jėgų, mes vos galėdami pajudinti kūnus, smagiai linksėjome į taktą galvomis.

„Kaip įveikėm Naujuosius, taip įveiksime ir šitą virusą“ – ryžtingai vis pirmenu sau. Kažkaip daug kas galvoja, kad pas mus tai nieko tokio, juk čia karšta, juk virusas prie aukštos temperatūros ne toks baisus. Nė velnio. Mes jau kelias savaites gyvename dar griežtesniu režimu nei Lietuva. Skaitom apie didėjantį vietinių mirčių ir užsikrėtimų skaičių.  

Viskas prasidėjo nuo perspėjimų apie tai, kad mėnesiui bus uždaryta Manila – judėjimas taps lėtesnis, darbai persikels į virtualią erdvę, marširuoti pirmyn atgal galės tik kai dalis darbuotojų, turinčių pažymėjimus. Žmonės tam pasiruošti turėjo dvi dienas. 

Nemažai Roberto kolegų išsiskraidė namo į Australiją. Metro Manilos gatves užplūdo didžiulės automobilių jūros, mat dauguma norėjo pasprukti į provincijas. Svarstėme ir mes galimybę išsikelti prie vandenyno kokiam mėnesiui, juk geriau rymoti ten, kur alsuoja vandenyno gaiva ir po ranka visad pasiekiamas šviežias kokosas. 

Vis tik, niekas jau tada nenorėjo nuomoti mums laikinų namų, nes visi buvo gerokai išsigandę – nežinojo, ar laikui bėgant neužsidarys pačios provincijos, ar ten užteks vietų ligoniams, ar užteks maisto atsargų. Likome namuose.   

Pirmąją karantino dieną apsilankėme didžiuliame prekybos centre – lentynos buvo nukrautos prekėmis dar gausiau nei įprastai. Atrodė, kad tie juokeliai apie tualetinio popieriaus ar mėsos trūkumą yra nuo Filipinų realybės tolima patirtis – pas mus visko gausu.   

Atrodė, kad tie juokeliai apie tualetinio popieriaus ar mėsos trūkumą yra nuo Filipinų realybės tolima patirtis – pas mus visko gausu.

Šypseną kasdien kėlė filipiniečių pastangos viešose vietose, transporto priemonėse kažkokiu būdu sukurti tą rekomenduojamą atstumą tarp žmonių. Štai, bažnyčiose tam tikrais atstumais STOP juostomis buvo nuklijuotos sėdimosios vietos. Sėdi, žmogau, buvo, kaip koks kalinys, iš šonų tau mirguliuoja apkarstytos STOP juostos ir tu meldiesi Dievui – praleisti mišias juk būtų nuodėmė. Panašiai ir jeepney vairuotojai stengėsi išsaugoti vietiniams gyvybiškai svarbų viešąjį transportą – ant sėdynių klijavo popierines dėžes kaip ranktūrius , kurie atskyrė nedalomoj pailgoj sėdynėj sėdinčius keliautojus. Filipinai tada tiesiog dar kartą įrodė savo fantastišką kūrybiškumą – žiūrėjau į tas foto ir negalėjau sutramdyti šypsenos.    

Tada sužinojome apie dar griežtesnius suvaržymus – į didįjį prekybos centrą nuo kitos dienos nebepateksime, nes išvažiuoti į gatves negalėsime išvis. Provincijos, salos taip pat uždarytos – nebeplukdo laivai, atšaukta daugybė skrydžių. Daugelis prekybos centrų, kavinių, bažnyčių uždaryta. Šunų parduotuvės taip pat neveikia, viešasis transportas nevažiuoja. Jeigu norime nusipirkti maisto, keliaujam pėsčiomis iki artimiausios parduotuvėlės. Kasdien ten maisto, atrodo, yra vis mažiau. 

Provincijos, salos taip pat uždarytos – nebeplukdo laivai, atšaukta daugybė skrydžių. Daugelis prekybos centrų, kavinių, bažnyčių uždaryta.

Paprašiau Erly kelias savaites pabūti savo namuose ir pas mus neateiti – sutvarkysiu namus pati. „Bet ji juk su dviem vaikais, ir ji dabar jokių namų tvarkyti negalės. Kaip ji gyvens? Kaip išmaitins savo mažuosius? Turim jai pervesti pinigų už tas dienas, nors ji ir neateis“ , – susitariau su Robertu. Bent jau kol kas, kol mūsų situacija neatrodo bloga. 

Vis tik, nemeluosiu – mes pradėjome šiek tiek panikuoti – jei tai truks ilgai, ar Roberto įmonė neužsidarys? Ar turėsime pinigų? Ar tie labai skurdžiai gyvenantys ir dabar visai jokių pajamų negaunantys žmonės aplink nepradės veržtis į mūsų rajoną, siekdami išgyventi? Gal skristi į Lietuvą? Bet bilietai dabar tokie brangūs ir tų skrydžių tiek nedaug... Dar mums ir Paiko skraidintis reikėtų. Bet o ką Lietuvoje darytume be darbų? Klausimų daugiau nei atsakymų ir mes nusprendėme pasilikti. Pažiūrėsime, kas bus. 

Ar turėsime pinigų? Ar tie labai skurdžiai gyvenantys ir dabar visai jokių pajamų negaunantys žmonės aplink nepradės veržtis į mūsų rajoną, siekdami išgyventi?

Kol kas dar viskas atrodo neblogai – užsipirkom maisto bent kelioms savaitėms į priekį, kasdien tas atsargas papildome, tad neprapulsime. Po truputį kuriamės tradiciją vakarais tryse eiti pasivaikščioti – anksčiau toks sumanymas nė nebūtų šovęs į galvą. Pastebėjau namuose ant sienos jau beveik metus kabantį paveikslą. Su artimaisiais susiskambinam dažniau. Manau, kad įveiksiu pirmąjį serialą savo gyvenime iki galo. Dabar yra daugybė smagių situacijų, kai galime pasijusti pusiau paranojikais. Kartą užspringau obuoliu ir ilgai krenkštėjau – Robertas siaubo kupinom akim pradėjo klausinėti, ar man ne virusas…  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *