Kodėl aš laukiu rytų su Erly?

Ar kada pagalvojote, kaip ir kiek žmonėms tinka jų vardai? Vat aš tai dažnai girdžiu, kai vieni sako: „va, kokia rami ta Raminta“, o kiti atvirkščiai, klausinėja – „ar tu apsiraminsi bambėti, liūdėti įsakinėti, nerimauti, stresuoti“ ir t.t.? Žodžiu, ramina Ramintą.

Bet šiandien ne apie mane. Apie Erly. Ji pas mus namuose apsilanko vieną kartą per savaitę ir pasirūpina, kad viskas spindėtų nepriekaištinga švara.

Susipažinau su Erly tikėtai. Tada, kai mūsų Dekas vis pasiimdavo pinigus už namų tvarkymą, o aš už jį atlikdavau darbus, nusprendžiau, jog Manilos ekspatų grupėje reikėtų pasiieškoti labiau patikimo žmogaus. Ir netrukus tuo žmogumi tapo ši trisdešimt septynerių metų moteris. Iš tikrųjų Erly tokia jaunatviška ir trapi, kad niekad nė nepasakytum, jog ji dešimčia metų vyresnė už mane.

Pirmą kartą ją sutikusi prie namų vartų nusistebėjau – tokia mažutė ir gležna! Erly tada nedrąsiai įžengė pro mūsų namų duris, bijodama Paiko. Atsistojęs ant dviejų kojų, jis neabejotinai pralenktų ją ūgiu. O apie savo ir jos kūnų skirtumą aš nė nekalbu. Vėliau atsiminimui nusifotografavusi kartu su ja, supratau, kodėl Robertas mane Filipinuose vadina halke. 

Erly ir aš... manau, kad skirtumas daugiau nei akivaizdus.

Prisimenu, tą, pirmąją dieną, Erly į mane kreipėsi ponios titulu (ma'am), nes Filipinuose taip įprasta kreiptis į žmogų, kurį gerbi ar jis vyresnis už tave, ar aukštesnėj pozicijoj, ar dar bala žino kas. Aš tai to kreipinio bijau. Sumečiau, kad aš už ją gerokai jaunesnė ir apskritai ką kalbėti apie kažkokias pozicijas, kai esu bedarbė. Tą greit susigriebusi, ėmiau Erly mokyti, kad aš ne jokia ne ma'am ir mano vardas Raminta, bet ji tiesiog mane gali vadinti Rami. Prireikė kokių dešimt pataisymų ir galiausiai mūsų pagalbininkė iki šiol sėkmingai adresuoja žinutes mielosios Rami vardu (Dear Rami).

„Taigi kas pagaliau čia tokio įdomaus apie jos vardą?“ – tikriausiai, mintyse jau spėjote keletą kartų paklausti. Ogi tas, kad Erly (taip, tariasi visiškai taip pat, kaip angliškas early (anksti), kaip ir jos vardas, visada mėgsta būti ankstyva – neduok Die, kada pavėluos... Pirmo mūsų susitikimo metu sutarėm, kad jai patogiausia darbus pradėti 9 val. ryte. Bet jokio spaudimo nėra, ji visad gali ateiti tuo metu, kada tik jai patinka. Nepaisant to, mūsų pagalbininkė visada pasirodo bent kelios minutės prieš 9 val.

Tiesa, buvo keli atvejai, kai netoliese mūsų namų dėl remontų uždarius greitkelį, Erly vėlavo 5 minutes, mat netikėtai pėsčiomis turėjo keliauti gerą kelio gabalą. Atbėga, buvo, Erly visa šlapia ir nerami – vėluoja! Man dar nespėjus susiprasti, apie kokį vėlavimą ji kalba, moteris pradėjo nuoširdžiai atsiprašinėti. Aš stovėjau pasimetusi, nežinodama, kaip ją nuraminti ir patikinti, kad su laikmačiu tikrai nestoviu prie durų ir neseku, kiek milisekundžių nuo tariamos devintos valandos ji pavėluoja. Tarsi dar buvom susitarusios, kad jokio tikslaus laiko kaip ir nėra. Tada ir supratau, kad, greičiausiai, jos vardas įpareigoja nemėgti vėlavimų. Ir man tai patinka, nes aš labai mėgstu punktualius žmones. Filipinuose, kaip jau spėjau įsitikinti, apie atsiradimą sutartoje vietoje sutartu laiku dažniausiai reikia pamiršti.

Bet ne tik savo ankstyvais pasirodymais Erly stebina gerąja prasme. Kiek ji savyje gerumo, šilumos ir empatijos yra prikaupusi! Daugeliui, na, bent jau man tai tikrai yra ko iš jos pasimokyti. Mūsų pagalbininkė daug neuždirba (kartą net paprašė manęs jai sumokėti už kitą tvarkymą iš anksto, mat visai neturėjo pinigų sąskaitoms apmokėti), bet visad yra pasiruošusi pasidalyti paskutiniu kąsniu su kitais. Atsimenu, grįžtu namo pavargusi, o Erly pasitinka su šypsena ir savo keptu keksiuku rankoje – tądien ji apsilankė saldumynų gaminimo kursuose ir norėjo, jog paskanaučiau jos šedevro. Susijaudinau dėl parodyto gerumo: „Ačiū, Erly, labai malonu ir aš labai mėgstu saldumynus, bet geriau keksiuką parnešk savo vaikams“, – pasakiau aš jai. Bet Erly patikino, kad dar papildomai du keksiukus turi paslėpusi rankinėje, ir tie du – jos vaikams, o šis vat skirtas man. Nieko nelaukusi sušlamščiau keksiuką ir pagalvojau – kaip mes visko turėdami dažnai skundžiamės, kad nieko neturime ir ko nors vienam kitam pagailime. O čia, va, žmogutis, kuris neturi beveik nieko, nori dalytis viskuo.

Susijaudinau dėl parodyto gerumo: „Ačiū, Erly, labai malonu ir aš labai mėgstu saldumynus, bet geriau keksiuką parnešk savo vaikams“, – pasakiau aš jai. Bet Erly patikino, kad dar papildomai du keksiukus turi paslėpusi rankinėje, ir tie du – jos vaikams, o šis vat skirtas man.

Panašiai ir su svajonėmis. Man atrodė, kad aš pastaruoju metu neretai jau gyvenu savo svajonėse ir net pritrūkstu apie ką svajoti, o va Erly, papasakojusi apie savo troškimą, mane sugrąžino į kartu paprastų, bet tuo pat metu svaiginančių ir užburiančių svajonių pasaulį. Tai vyko tą pačią dieną, kai gavau keksiuką. „Norėčiau atidaryti savo kepyklėlę“, – su šypsena veide ir kažkur į tolį nuklydusiu žvilgsniu man pasakojo ji. Moteris keptų įvairius keksiukus už prieinamą kainą ir išskirtiniais skanumynais džiugintų visus rajono vaikus. Įsivaizduočiau Erly šypseną keksiukų kioske. Tik dabar ji tam neturi pinigų. „Kada nors“, – viltingai nutęsė ji. O aš mintyse palinkėjau, kad tas kada nors tikrai ateitų – juk ji ne tik gera, bet ir labai kūrybiška!

30 km nuo mūsų namų buvo ką tik išsiveržęs ugnikalnis ir aplink – daugybė pelenų. Paprašiau Erly skalbinius kaip nors padžiauti ne lauke, o kambaryje, kad šie neišsiteptų pelenais. Žinojau, kad gali būti sunku, nes skalbinių – daug, o vietos – nelabai. Tądien buvau išvykusi, tad mūsų bendravimas vyko tik sms žinutėmis. Erly patikino, kad ką nors sugalvos. Vakare grįžusi aiktelėjau iš nuostabos ir juoko – kokia kūrybiška ta mūsų Erly. Nežinau, iš kur ji surado keletą spalvotų virvių ir jomis skersai išilgai apraizgė kambarį, o ant virvių tvarkingai sudžiovė mūsų drabužius. Kambarys tada man priminė spalvotą vaikystės gūžtą, suręstą iš įvairiausių medžiagų, surastų močiutės spintoje. Ir svarbiausia, kad viskas puikiai džiuvo!

Na ir pabaigai – apie norą pagelbėti. Kartą Erly neperspėjusi į namus atsivedė savo dukrelę Princesę Eleną. Taip, jos vardas Princesė ir ne, ji neturėjo pūstos rožinės suknelės, porcelianinių kurpaičių ar iš tolo tviskančios karūnos. Ir ji kaip tikra princesė dar turi brolį Princą Antonio. Jos didenybė tuo metu atėjo motyvuota padėti mamai, mat nereikėjo eiti į pamokas. Iš Erly pasakojimų žinojau, jog Princesė – pasididžiavimas jų šeimoje. Mokykloje mergaitė ne tik per kokias nors sporto varžybas berniukams krečia į kaulus, bet ir matematikos uždavinius sprendžia kur kas greičiau už visus bendraklasius.

Taip, jos vardas Princesė ir ne, ji neturėjo pūstos rožinės suknelės, porcelianinių kurpaičių ar iš tolo tviskančios karūnos. Ir ji kaip tikra princesė dar turi brolį Princą Antonio.

Iš pradžių Princesė susigėdo mane pamačiusi, slėpėsi už mamos kojų, bet pamažu įsidrąsino – vis įsakmiau Paikiui kartojo sit ir suko ratus aplink sofą, kai tuo metu Erly čiustyjo kambarius. Žaidimai su Paiko buvo tokie smagūs, jog Princesė nepastebėjo, kaip praskriejo penkios valandos ir pamiršo mamai duotą pažadą padėti. Galiausiai aš Princesę su Paiko aptikau snaudžiančius kamputyje – juk kiek energijos reikia keletą valandų be sustojimo sukti ratus! Erly teko nemenka užduotis žadinti Princesę iš to saldaus vaikiško miego ir tempti namo. Princesė priešinosi. Ir dar daug kartų mamai kartojo, kad tikrai sugrįš.

Aš visada laukiu Princesės, laukiu ir Erly, nes nepaisant to – lauke lyja ar saulė šviečia, kišenėse švilpia vėjai ar skamba keli pinigėliai, mūsų pagalbininkė visada savo švelnumu, šypsena ir istorijomis moka perduoti tą mažutę dalelę svajonių, puikios nuotaikos bei gerumo ir man. Erly vardas mano mintyse visada sukelia tik geriausias asociacijas – juk visada geriau anksčiau nei vėliau. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *