Magiški saulėtekiai Naglayan saloje

Aš tiesiog negaliu pakęsti ankstyvų rytų. Kai žadintuvas skamba dar neprašvitus, kūnas tarsi inkaras traukia atgal į lovą. Didelių pastangų pastūmėta, aš atsikeliu, bet akys dar snūduriuoja ir vangios rankos dažniausiai visur kliūva. Žiūrėk, nepastebėtai eilinį sykį ir Robertas dėl kokio menkniekio tampa viso pasaulio baisūnu...

Tik visai neseniai aš atradau begalinį ankstyvo ryto grožį, kai 27-ojo gimtadienio proga Robertas išsiskraidino mane į privačią Naglayan salą. Pastaroji užbūrė vaizdais. 

Tik atvykus, mus pasitiko tiesiai virš vandens pasistiebęs namukas, o balkone atsivėrė nuostabus rojaus vaizdas – prieš mus tyvuliavo smaragdinė jūra, o horizonte stūksojo didžiulis Čiurlionio „Ramybę“ primenantis kalnas. Jau pirmąją dieną šis vaizdas paliko dar ilgai mintyse išliksiantį rojaus įspūdį, o kitą rytą man atėmė žadą. 

Vanduo tiesiai iš mūsų balkono.

Pabudau 5.30 val. Šiltas vėjas žaidė su užuolaidomis tarsi kviesdamas išlįsti laukan. Aš išlindau. Jūra tyvuliavo – vėjas švelniai žadino bangas, priversdamas jas tyliai pliuškentis. Jaučiau jo prisilietimus ir ant savo skruostų. Man prieš akis stūksojo tamsa ir visai nelauktai dešinėje pusėje pamažu virš kalnuotų viršūnių kelią skintis ėmė šviesulys. Aš prisėdau. Akimirka buvo magiška.Čiurlionio kalnasįgavo kontūrus, jo papėdėje sužibo pirmieji laivelių žibintai. Gelsva spalva už kalnų maišėsi su oranžine ir smaragdiškai žalsva, jų gamą papildė rausva. Šviesa atkakliai po truputį driekėsi tolyn, dangus keitė savo atspalvius, aš jutau augančią šilumą. Tamsus kalno šešėlis, nusiritęs ant vandens, bylojo apie dar prieš kelias akimirkas pasitraukusią naktį. Po manimi išryškėjo mėtų spalvos vanduo. Ir akimirka dingo. Ją pakeitė diena – žmonių balsai, kaitri saulė ir judesys. 

Pakerėta nuostabaus jausmo, kitus du rytus atsakingai kėliausi taip pat anksti. Net nebuvo minties apie snūduriuojančias akis ar vangias rankas. Robertą tada mylėjau beprotiškai stipriai, ir visai nesvarbu, jog įkalbinėjamas pasigrožėti, jis mieguistai burbuliavo, kad palikčiau ramybėje.

Visas mano dėmesys buvo sutelktas į laimę – tyvuliuojančią jūrą, šimtmečius stūksantį ir kiekvieną rytą nakties tamsą nusimetantį kalną bei tą kerinčiai tekančią saulę. Prisimenu save, bejėgiškai minkančią telefoną – kaip įmanydama stengiausi išsaugoti bent dalelę to jausmo, kokį jaučiau viduje. Nepavyko.

Saulėtekis Naglayan saloje.

Vis tik, esu be galo dėkinga Naglayan salai už galimybę įsimylėti ankstyvą rytą. Už progą patirti, ką reiškia gamta.

———————–

Naglayan salai esu dėkinga ir už itin svetingą priėmimą. Coron oro uoste mus pasitiko paslaugūs ir visad besišypsantys Sunlight Resort darbuotojai, nuvežė iki pajūrio ir apie valandą motorine valtimi plukdė iki salos. Tuo metu grožėjomės žydra jūra ir ant savo kuprų medžius tarsi keliaujančias avelių bandas laikančius kalnus. Kai atplaukėme į salą, mus pasitiko vietinė muzika ir spalvoti vėriniai.

Minėti saulėtekiai mane užbūrė, bet tai buvo tik dalis mūsų keturių dienų rojaus. Kasdien galėjome mėgautis pasakiška virtuve – skanavome įvairiausias jūrų gėrybes, minkštas bandutes ir antrą kartą gyvenime ragavome didžiulį omarą. 

O kiek ten buvo vandens pramogų... Vieną popietę per audrą bangų didybei priešinomės ir visus darbuotojus gąsdinome irkluodami baidarę. Buvo linksma stebėti kas kelis metrus ant salos kranto su žiūronais mus stebinčius apsauginius. Kitą popietę bangas skrodėme vandens motociklu. Taip buvau įsismaginusi, jog vos savęs ir Roberto nenusitempiau į gelmes.

Nuostabos mūsų kelionei pridėjo ir kitų salų ar žymių vietų lankymas laivu – maudėmės skaidriausiuose ežeruose (Twin Lagoon, Kayangan Lake), nardėme greta mistiškiausių, spalvingiausių ir įvairių jūros gyventojų apsuptų koralų bei skenduolių (Skeleton Wreck, Coral Garden).

Mėgaujuosi Twin Lagoon smaragdiniu vandeniu.

Ir nors yra žmonių, kurie sako, jog Coron sala bei jos apylinkės – labai turistų nudėvėtos vietos, aš manau, jog lankantis gražiausiose pasaulio kampeliuose (kokia tikrai yra Coron ir jos apylinkės), visai nesvarbu, kad aplink daug žmonių. Juk mes ir patys esame turistai. Tiesiog, jei turite galimybę, apsigyvenkit privačioje saloje, kaip padarėme mes, ir turistus matysite tik tuo metu, kai lankysite aplinkines vietas, apie kurias, greičiausiai, dauguma turistų svajoja metų metus.

Mes dar ilgai prisiminsime šį Kayangan Lake.

Visus vakarus rojaus saloje palydėjome su saule. Paskutinį vakarą gražųjį mano gimtadienio akordą sugrojo padavėja – ji ne tik išjudino mus su Robertu sušokti gimtadienio šokį, bet ir labai gudriai pasinaudojusi Google Translate programėle, nustebino greta torto šokoladu išgraviruota žinute: „Su Gimtadieniu, Mis Garbanotieji Plaukai!“

Mano gimtadienio tortas. Argi ne mielas?

Manau, kad įsimylėjau. Robertą iš naujo. Coron apylinkes. Privačią Naglayan salą. Smaragdinį vandenį ir nuostabius saulėtekius.

Laiminga ir įsimylėjusi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *