Rojus, kuriame gali pamiršti savo bėdas

Aš prisimenu nerūpestingas vaikystės dienas prie vandens. Atrodydavo, kad nebuvo nieko smagesnio nei visą dieną mirkti vandeny su kitais vaikais, žaisti gaudynių, nardyti, mėgautis saulės šiluma ar lietaus gaiva. Ir buvo visai nesvarbu – maudėmės Baltijos jūroje ar saugiai kur Molėtų miškuose tyvuliuojančiame ežere – visais atvejais vanduo teikė džiugesį, laisvės pojūtį. Mama iš vandens nesipriešinančią mane galėdavo ištraukti tik tada, kai mėlynuodavo ne tik lūpų kampučiai, bet ir nuo šalčio pašiurpusios kojos.

Laikui bėgant mano draugystė su vandeniu keitė formą. Jis tapo man šaltas, tad maudynės trumpėjo ir nebeteikė tiek džiaugsmo kaip anksčiau. Nepaisant to, vanduo mane vis tiek traukė ateiti arčiau, parymoti šalia valandą, kitą. Jis iki šiol ramina, įkvepia, padeda pamiršti viską, kas tuo metu kelia skausmą ar dvejones. Taip gera kiekvieną vasarą sugrįžti prie Baltijos jūros, patogiai įsitaisyti kopoje ir žvelgti į beribius horizontus – mintys kaip mat ištuštėja, aplanko lengvumo jausmas.

Taip pastaruosius metus ir draugavome su vandeniu – per atstumą.

Atsikrausčius į Filipinus, viskas pasikeitė, supratau, kad galėsiu atnaujinti vaikystėje puoselėtą artimesnę draugystę su maudynėmis. Šiame rojaus kampelyje jūra šilta, maloni, kviečianti ilgesniam susitikimui.

Atsikrausčius į Filipinus, viskas pasikeitė, supratau, kad galėsiu atnaujinti vaikystėje puoselėtą artimesnę draugystę su maudynėmis.

——————————-

Prisimenu, tarsi tai būtų vykę šiandien – pirmąkart įbridę į jūrą Filipinuose, visi trys su Robertu ir Paiko ilgai dūkome kaip vaikai. Buvo smagu pliuškentis, vartytis, nardyti, tiesiog būti. Šypsenos puošė mūsų veidus, o kūnai striksėjo per bangas it būtume buvę trylikos.

Skubu pasidžiaugti, kad ne tik pliuškentis čia gera. Dabar galime mėgautis įvairiomis vandens pramogomis, apie kurias Lietuvoje tik pasvajodavome.

Robertas ir Paiko pakeliui į gražiausią snorkelinimo vietą

Mūsų pamėgtas surfinimas čia mums pasiekiamas ranka. Tie, kas gyvena žemyninėj (Luzon) daly, gali bangas gaudyti La Union miestelyje, o nusiteikę keliauti toliau, gali aplankyti vieną populiariausių salų – Siargao, mat beveik ištisus metus jūra ten nepailstamai banguoja, kviesdama prisijungti.

Iki šiol tik per televiziją ar Youtube buvau mačiusi gražųjį povandeninį pasaulį, kurį, kaip man tada atrodė, tyrinėja tik labai drąsūs žmonės. Dabar man tai neatrodo didelės drąsos reikalaujantis pomėgis, ir iki šiol su jauduliu prisimenu savo pirmuosius mėginimus snorkelinti ar nardyti.

Pirmiausia susipažinau su snorkelinimu. Išsiruošėm tada su Robertu valtele plaukioti po salas ir jis nuotykių ištroškusiom akim man pasakojo, kaip reikės kvėpuoti per vamzdelį neįkvepiant oro per nosį, kaip laviruoti vandenyje su ląstais...

Tąkart kaip nerangus jūrų vėžlys plūduriavau paviršiuje, ant kurio mane laikė liemenė. Laikiausi stipriai įsikibusi Roberto rankos ir stengiausi neįkvėpti oro per nosį. Viskas šiek tiek gąsdino, bet ne tiek, jog numalšintų norą pamatyti, kaip atrodo gyvybė po skaidriu Filipinų vandeniu. Tai, ką pamačiau, buvo tūkstantį kartų gražiau nei per televizorių. Negalėjau atitraukti akių nuo ryškiausių įvairiom spalvom spindinčių koralų, jūros žvaigždžių, ežių, žuviukų Nemo ir kitų savo spalvomis ar forma stebinusių povandeninio pasaulio grožybių. Buvau tarsi užhipnotizuota – kuo toliau plaukėme, tuo gražesnis atrodė gyvenimas po vandeniu, mano mintys ramesnės ir meilė pasauliui didesnė. Nenorėjau su tuo ramybę spinduliavusiu rojumi tądien atsisveikinti, vyliausi, kad Roberto ranka dar ilgai nepaleis ir plukdys į vis gražesnius tolius.

Po kelių mėnesių pasileidau ir į gilesnę pažintį su jūra — išmėginome įvadinę nardymo pamoką. Gavome specialias aprangas ir visą reikalingą nardymo įrangą. Robertas nardyti moka, tad jam tai nebuvo svetima, o mane treneris supažindino su viskuo nuo nulio. Pradžioj kelias minutes treniravomės baseine – įsidėmėjau esminius kvėpavimo ir nosies prasipūtimo patarimus, išmokau sutartinius ženklus.

Tada leidomės į jūros dugną. Buvo baisu. Mane vienu metu aplankė panika – kuo giliau nėriau, tuo labiau skaudėjo ausis ir pamiršau kaip kvėpuoti. Jaučiau, kad neriame vis giliau, mačiau tamsėjantį vandenį ir mintyse pradėjau panikuoti. Tuomet pajutusi trenerio ranką ant peties ir pamačiusi prieš save išsigąstingai klausiančias jo akis, susikaupiau. Sutelkiau visą dėmesį į kvėpavimą, sąmoningai mąsčiau apie kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau… įkvėpiau ir iškvėpiau. Pamėginau prasipūsti ausis – pavyko. Ir tik po gerų dešimt minučių galėjau ramiai grimzti į dugną, grožėtis dar neatrastu gyvenimu po vandeniu. Mačiau besiporuojančias rajas, nuo judesio susiskleidžiančius augalus, keistų formų žuvis ir neišpasakyto grožio koralus. Netikėtai mano akys pagavo Robertą ir ranka nevalyvai siekė įsikibti į jo parankę. Šalia Roberto gyvenimas po vandeniu dar kartą taip užbūrė, kad pirmojo nėrimo metu nė karto neiškilusi į paviršių, išbuvau ten visą laiką, kiek tik užteko deguonies.

Buvo baisu. Mane vienu metu aplankė panika – kuo giliau nėriau, tuo labiau skaudėjo ausis ir pamiršau kaip kvėpuoti.

Pažadėjom vienas kitam su Robertu išsilaikyti nardymo teises, juk dabar gyvename vos dvi valandos kelio nuo vienos gražiausių pasaulyje nardymo vietų – Anilao!

Geriausias pasaulio stebuklas, kuriuo galime nuolat mėgautis Filipinuose, neabejotinai yra vanduo. Čia aš galiu ne tik kaip kad vaikystėje pliuškentis neišlipusi iš vandens kiaurą parą, bet ir pažvelgti į dar mažai pačios tyrinėtą povandeninį pasaulį.

Vanduo Filipinuose kaip ir Lietuvoje – ramina, hipnotizuoja ir nuolat kviečia sugrįžti. Tik dėl visiškai kitų priežasčių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *